Degintis nebeišeina, muziejai apvaikščioti, o rudenėjanti gamta dar ir kaip vilioja? Puiku – metas traukti meškerę.
Degintis nebeišeina, muziejai apvaikščioti, o rudenėjanti gamta dar ir kaip vilioja? Puiku – metas traukti meškerę. Kaunas žvejams yra kone idealioje lokacijoje, dėl vandens išteklių gausos čia savo sėkmę išmėginti gali praktiškai visų žvejybos tipų mėgėjai. Žinoma, belieka apsirūpinti tinkama įranga, oro temperatūrą atitinkančia apranga ir visais kitais žvejo atributais.
Apie tai, kaip pamilstama žvejyba, ir kokių įdomių vietelių yra Kaune, mums papasakojo interneto kanalo ir specializuotos parduotuvės „Žvejo kelias“ įkūrėjas Ričardas Jankevičius. Su juo plepėjome nuleidę kojas nuo Nemuno krantinės, prie geležinkelio tilto tik žvejų aplink nesimatė – ne ta diena pasitaikė! Visgi čia susitikome neatsitiktinai, nes Ričardas kadaise buvo ir graffiti artistas, taigi papozuoti prie jaunųjų kolegų kūrinių jam visai patiko...
Tai kaip jūsų gyvenime atsirado meškerė?
Žvejoti po truputėlį pradėjau dar gilioje vaikystėje. Tik daug vėliau tai išsivystė į kažką rimčiau. Stipriau pradėjau žvejoti Anglijoje – išvykau ten, kaip daugelis, užsidirbti pinigų. Ten pradėjau dirbti, susipažinau su žmona Vilma, ten gimė mūsų vaikai. Dirbau daug, kad užtikrinčiau šeimai gerą gyvenimą. O vėliau, atsiradus daugiau laiko, laisvų pinigų, sugrįžo pomėgiai, atsirado bendraminčių – subūrėme žvejų grupę. Taip ir pradėjome žvejoti – visur, upėse, ežeruose, jūroje... Mes, lietuviai, įpratę prie laukinės gamtos, Anglijoje sudėtingiau – viskas iš pirmo žvilgsnio priklauso oficialiems klubams. Bet radome ir mes vietų, kur tikrai šauniai pažvejodavome. Norint žvejoti jūroje reikia metinio leidimo. Dar yra komerciniai tvenkiniai – kai ėmėme juose žvejoti, aš mėgėjiškai mečiausi į karpinę žvejybą, ji ten populiari. Mokiausi, šviečiausi – nemažai apie tai rašo vietos spauda. Perėjau į dugninę meškerę, „Method feeder'į“, bet su tikru „Feederiu“ dar nebuvau žvejojęs. O vėliau pradėjau spiningauti – o ką, greita žvejyba, įsimeti kelis voblerius, aprangą, ir leki pamėtyti porai valandų.
Grįžęs gyventi į Kauną, prieš gerus penkerius metus, žvejojau toliau. Tik pradėjau jausti skausmus nugaroje, tad su spiningu teko atsisveikinti – pavaikštai gerą pusvalandį, viskas, reikia ilsėtis. Mano kaimynas buvo gana rimtas žvejas, jis mane atvedė į žvejybos sportą, pripratino prie „Feederio“. Sudalyvavau mėgėjų varžybose, nelikau paskutinis, bet ir nelaimėjau, o po poros savaičių jau debiutavau Lietuvos čempionate. Irgi ne paskutinis – tai buvo fantastika, džiaugiausi ir tobulėjau. Kiekvieną sezoną lentelėje palypėdavau apie dešimt pozicijų į viršų.
O kada supratote, kad hobis gali virsti pagrindiniu jūsų užsiėmimu?
Pradėjęs dalyvauti čempionatuose ir žvejoti ėmiau daug intensyviau – sportas juk reikalauja treniruočių. Norint kažką pasiekti reikia žvejoti bent du ar tris kartus per savaitę, daug domėtis. Dabar jau paprasčiau, pilnas internetas patarimų, laidų. Aš mokiausi per draugus, varžybų metu. Po truputį kolegos ėmė filmuoti mini reportažus, kelti į internetą. Man ši mintis patiko, įsigijau kamerytę – tiksliau, žmona per Naujus metus padovanojo!
Ir taip tapote žvejybos influenceriu?
Ne, aš esu prieš tą žodį, nors mane taip pavadino vienoje laidoje, kurioje ėmė interviu. Aš tiesiog žvejoju ir visą tai publikuoju feisbuke, „YouTube“. Sukūriau pirmą feisbuko grupę dar Anglijoje gyvendamas, dabartinėje, „Žvejo kelias“, joje dabar apie 22 tūkst. narių. Grupėje ir kiti žvejai dalinasi informacija, aišku, aš pats dažnai figūruoju, stengiuosi kuo aktyviau dalyvauti, atsakyti į klausimus, diskutuoti. Galiausiai atsirado rimtų bendraminčių sporto pasaulyje. Buvau prisijungęs prie vieno klubo, startavau su jais, bet išėjau nesutapus idėjoms. Taip su draugais įkūrėme savo klubą. Iš pradžių trise, o vėliau išaugome iki keturiasdešimt kelių narių. Dalyvaujame varžybose, patys jas organizuojame.
Kaip jūs manote, ar Kaunas ir jo apylinkės – palankios vietos žvejybai?
Žinoma. Turime gerų upių. Nerį tik neseniai atradau, ji man tokia mistinė visuomet atrodė – esu padaręs reportažą iš ten. Nemunas, be abejo. Iš visos Lietuvos čia važiuoja žmonės. Vėlyvą rudenį visi plūsta prie Nevėžio – ten yra specifinių net iki 12 m gylio duobių, į jas žuvis ateina ilsėtis. Viena duobė – iš Bernatonių pusės. Žiemą, ankstyvą pavasarį ten irgi galima žvejoti, kol ledai nenuėjo.
Rugpjūtį apskritai nekokios sąlygos žvejoti, į pabaigą žuvis pradeda aktyviau judėti.
Pavasarį, net vasaros pradžioje kelis metus iš eilės Palemone labai gerai ėjo žuvis, stambūs karšiai. Šiemet, pavyzdžiui, visiškai nieko. Kauno marios – rudens dalykas. Rugsėjo pabaigoje prasideda veiksmas prie HES'o – nuo betono ten galima gaudyti su „Feederiu“ karšius, plakius, kuojas. Papuola ir stambesnių žuvų.
Prie Pažaislio mariose yra patogi betoninė krantinė, pakankamai gilu. Vasarą vieną kitą stambų karšį, plakį gali ištraukti.
Prie Nemuno pačiame mieste nelabai žinau gerų vietų. Esu girdėjęs, kad Šančiuose žmonės žvejoja meknes, bet pačiam neteko. Vėlgi yra periodiškumas – vasarą štilis. Prie „Akropolio“ – žvejų vieta, bet liepą čia tuščia. Tik pasirodo meknės – išsirikiuoja visi.
Toliau palei Nemuną keliaujant siūlyčiau sustoti už Kulautuvos, link Vilkijos esančiuose Bubiuose. Dar 66, 69 kilometrai važiuojant link Jurbarko – už Raudonės, tikrai geros vietos. Aš pats Kaunu neapsiriboju, aktyviai judu po visą Lietuvą – gaunu informaciją, ir lekiu. Be to, kiekvieni metai skiriasi.
Turistams, manau, gai būti aktuali lašišų žvejyba. Aš pats negaudau, bet Nemune ir Neryje su spiningu tiek ir tiek galima pagauti. Esu girdėjęs, net prie Kauno pilies lašišų yra pagavę. Neries atkarpa iki Jonavos irgi lašišinga, dar ir žiobringa. Žemiau Kauno, priešais Kačerginę, irgi eina lašiša – esu matęs, kaip delfinai šokinėja vandenyje!
Sakote, naktį ar dieną, o kada pačiam smagiausia žvejoti?
Aš senas tinginys – man dieną geriau. Išsimiegu, pavalgau pusryčius, ir važiuoju žvejoti.
O ką darote su visa sužvejota žuvimi? Paleidžiate ar vežate šeimai?
Paleidžiu. Žmona retai valgo žuvį, o aš apskritai nevalgau... Nors, kai pasiilgsta, pasako – tuomet parvežu. Žmonai skaniausiai paprastai iškepti, be jokių ypatingų receptų. Turiu draugų, kurie rūkytų karšių atveža – taip mainom, mano – žuvis, jų – rūkinimas.
O koks metodas Kaune populiariausias?
„Feederiai“ and bangos, ypač jaunimas domisi šiuo reikalu. Manau, todėl, kad tai nėra sudėtinga žvejyba. Anksčiau buvo populiaru žvejoti su signalizatoriais – užsimeti ir sėdi sau, lauki. Laukti tenka ilgai, nors galbūt ir pagauni stambios žuvies. Bet nedaug. Su „feederiu“ įmanoma pagauti daugiau, aišku, reikia mokėti paruošti jauką, reikia netingėti eksperimentuoti su gyvais masalais. Reikia žuviai daug valgyti duoti, kvapais vilioti, kad ji prieitų. Ir pats esi visuomet judesy, ir gauni greitą atsaką.
Ar yra masalo kvapas, kuris, pavyzdžiui, Kauno marioms tinka labiausiai?
Mariose yra marcipanų tendencija – daug kas pripažįsta, kad šis kvapas gerai veikia. Nors aš pats su juo negaudau. Šiltu metu – braškė, žemuogė. Aš jų visuomet turiu su savimi – pilnai į jauką nededu, bet į šėryklas pakamšau. Paduodi kvapų bombą, ir žiūri, ar yra atsakas. Jei ne – imi kitą kvapą. Dėl to reikia turėti keletą.
Minėjote, kad svarbu palaikyti sportinę formą. O pats kiek kartų per savaitę žvejojate?
Pastaruoju metu, kai atidariau interneto parduotuvę, neturiu kada – duok dieve, kartą per savaitę. Vėlyvą pavasarį startavome – per karantiną žmonės tikrai daugiau pradėjo žvejoti, labai stipriai. Pernai žiemos sezonas buvo sunkokas, pažįstami šio verslo atstovai sunkiai vertėsi. Nebuvo ledo, žmonės nedrąsūs... Nors aš visą žiemą atgaudžiau su „feederiu“ ir nebuvo jokių problemų. O įvedus karantiną žmonės tiesiog išnaudojo laisvą laiką, ir specializuotos parduotuvės nuo to tikrai išlošė. Masalus, pašarus, meškeres – viską pirko. Problema buvo ne parduoti, o gauti prekių – dar ir vasarą tiekimas buvo sutrikęs. Net didelės kompanijos turėjo problemų.
Ar turite ritualų, ko nedarote arba ką būtinai darote prieš žvejybą?
Nežinau... Yra toks mitas, kad negalima linkėti žvejui sėkmės, ar ne? Kiti ir už galvos susiima... Aš į tokius nekreipiu dėmesio, toks jausmas, kad dar geriau sekasi, kai kas sėkmės palinki. Taigi tarp draugų sakome „Sėkmės“, o su kitais atsisveikindami tariame tradiciškai: „Nei žvyno“.
––
Kaune turime platų visą parą veikiančių masalų aparatų tinklą, tad jei nespėjote laiku užsukti į specializuotą parduotuvę sliekų, mailiaus ar pašaro maišelio, kviečiame susirasti artimiausią.
Nepamirškite, kad norint žvejoti reikia įsigyti žvejo bilietą (kioske ar internetu) bei pasitikrinti, kurie draudimai galioja jūsų pasirinktą datą. Visi aktualūs teisės aktai skelbiami čia. Nei žvyno!
T. Biliūno nuotr.
