lt
2019-02-02 į sąrašą

Žurnalas „Nemunas“. Iš Kauno apie pasaulį

Apie „Nemuno“ srovės stiprumą ir kryptį kalbamės su žurnalo vyriausiąja redaktore, poete Erika Drungyte.

Praėjusią vasarą išleistas tūkstantasis žurnalo „Nemunas“ numeris. Tūkstantasis! Šlovė tiems, kurie namų bibliotekoje turi visus ir spėjo pažinti visus leidinio veidus. Naujausiąjį – 2019 m. sausio numerį – antradienį, vasario 5 d. „Nemuno“ bendruomenė sutiks galerijoje „Meno parkas“. Šiuo metu galerijoje vyksta paroda „12+1“, kurią žurnalo vyriausioji redaktorė vadina ataskaitine ir pripažįsta, kad tai jau tapo kasmetiniu reiškiniu. Laukiamu tiek skaitytojų, tiek vis augančios „pamišėlių“ – žurnalo bendradarbių ir herojų – bendruomenės.

Šios bendruomenės dėka „Nemunas“ – ne standartinių kultūros ir meno anonsų bei recenzijų žurnalas, o kai kas giliau. Ne tik paveikslėliai ir žodžiai, bet ir tai, ko nepakabinsi ant sienos. Jei nepakabinsi, galbūt galima išgirsti, paliesti ir išjausti? Bandykime. Parodoje „12+1“ kai kas jau įvyko, į kitus įvykius dar tikrai spėsite (plačiau apie tai skaitykite čia). Tuo tarpu kavinėje „Galeria Urbana“ apie parodos priežastis, „Nemuno“ srovės stiprumą ir kryptį, kultūrinių žurnalų vaidmenį kamšant kultūros politikos ir Lietuvos visuomenės meninio išsilavinimo spragas (tikrai, kodėl gi negalėtų „Nemuno“ prenumeruoti mokyklų bibliotekos?), kalbamės su žurnalo vyriausiąja redaktore, poete Erika Drungyte.

erika

Erika Drungytė parodos atidarymo renginyje. Domo Rimeikos nuotr.

Erika, paroda „12+1“ – tai žurnalo puslapiuose matytų tapytojų, fotografų, iliustratorių darbai. Bet juk ne tik tai?

Laikome šią parodą ataskaitiniu renginiu, parodome, ką per metus esame nuveikę. Žinoma, galima tai pamatyti žurnaluose. Bet smagu su autoriais ir herojais susitikti gyvai, juos pačiupinėti. Pernai, kai atidarėme pirmąją, vos tris dienas trukusią parodą, pamatėme, su kokiu entuziazmu dailininkai, buvę mūsų puslapiuose, priėmė tą idėją ir noriai dalyvavo. Žinoma, parodos formatas lyg ir suteikia prioritetą vizualiųjų menų atstovams, bet „Nemunas“ – ne tik dailės žurnalas. Taigi norėjome išplėsti parodą, papildyti ją lydinčiaisiais renginiais, ką šiemet ir pavyko padaryti. Turiu padėkoti galerijai „Meno parkas“, kad jie leidosi į tokią avantiūrą. Mes laikome tai nuostabiausiu dviejų kultūros subjektų bendradarbiavimo pavyzdžiu. Mums skyrė netgi du aukštus parodinės erdvės ekspozicijai, poezijos skaitymams, paskaitoms, tai net nežinau, kaip jiems atsidėkoti.

Sakote „mes“. Kas yra „Nemuno“ komanda?

Esame „horizontali“ redakcija. Taigi nesvarbu, kad aš esu  vyriausioji redaktorė – visi esame vienodai svarbūs. Tai projektų vadovas Saulius Keturakis, meno redaktorė Eglė Petreikienė, dizaineris Darius Petreikis. Keturiese projektuojam, tariamės, ginčijamės. Mūsų kryptys sutartinai sutampa.

Turbūt daugelis nevilniečių pastebi, kad dalykai, kurie pradedami ar vyksta sostinėje, yra lyg ir „Lietuvos“. Kaune, Klaipėdoje atsirandantys – regioniniai. Pabrėžiama jų kilmė. Bet ar „Nemunas“ yra tik Kauno žurnalas? Juk „Literatūra ir menas“ nėra Vilniaus...

Mes į tai žiūrime su šypsena ir tikrai nekovojame. Priešprieša yra, manau, ji dirbtinė, yra ir objektyvių priežasčių. Daugelis kultūros institucijų, menininkų ir žurnalų redakcijų yra Vilniuje. Jie dažniau susitinkame. Mes patys save įvardiname kaip Kaune leidžiamą globalų leidinį. Iš Kauno žiūrime į pasaulį. Juk liečiame ir emigrantus, ir užsienio autorius. Norime matyti bei eksponuoti tendencijas kitur pasaulyje, kiek galime tai sau leisti. Siekiame įkultūrinti visuomenę šiuolaikiniais komunikacijos būdais. Didingi akademiniai tekstai  šiandienos žmogų atbaido, o pasirinkus tinkamą formą iškomunikuoti tai, kas tau svarbu, įmanoma ir be sudėtingų konstrukcijų.

Kuriame mieste daugiausiai „Nemuno“ nuperkama?

Vilniuje! Turime gerą barometrą – Vilniaus knygų mugę. Jos metu prie mūsų prieina labai jauni žmonės ir su dideliu entuziazmu kalba, kad jiems patinka tai, apie ką yra „Nemunas“.

Žurnalą įsigyti galima daugelyje parduotuvių visoje Lietuvoje, o ar yra kamerinių vietų, kuriose „Nemunas“ tikrai visada yra’?

Kaune tai – galerija „Meno parkas“, knygynas „Humanitas“, Kauno centrinis knygynas. Jame net galima įsigyti senesnių numerių. Vilniuje – „Mint Vinetu“, „Rūdninkų knygynas“, Rašytojų sąjungos knygynėlis prie Katedros. Uostamiestyje noriai bendradarbiauja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Užsienyje gyvenantys lietuviai „Nemuną“ prenumeruoja, kai kurie netgi savo draugams ar giminaičiams. Laikome juos mūsų mecenatais.

virseliai

2018 m. „Nemuno“ viršeliai, eksponuojami parodoje

Rudenį vykusio atviros kultūros festivalio „Kaunas Opener“ metu buvo galima sudalyvauti jūsų ir režisieriaus Gyčio Padegimo vedamoje ekskursijoje. Kas tai per maršrutas?

Man tiesiog paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau pasidalinti savo mintimis apie Kauną, pristatyti man svarbius kultūros ženklus. Aš tuos ženklus pavardinau ir paaiškėjo, kad jie sutampa su Gyčio minėtais ženklais! Taigi vaikščiojome po mūsų vaikystės vietas, kurios turėjo įtakos kelių pasirinkimui, kūrybai. Manoji zona – Vytauto Didžiojo karo muziejus, centrinis knygynas, dramos teatras, E. Ožeškienės gatvė. Kai joje, pačiame gatvės viršuje, gyvenau, tai buvo tikra literatų gatvė, kupina rašytojų! Pati dar tik įsivaizdavau, kad tapsiu viena jų. Laisvės alėja buvo bohemos susitikimų laukas. Užaugau jame, nors mano šeima su menais nebuvo susijusi. Turėjau daug knygų, nuo šešerių jas pati pirkdavau. Mano kambario langas išeidavo į vidinį kiemą, nuolat girdėdavau kariliono muziką. Pati save auklėjau. Ypač dėka esu Stasiui Eidrigevičiui už jo iliustracijas, lydėjusias mane visą gyvenimą. Dėl jų pradėjau rašyti poeziją. Beje, Stasio darbą eksponuojame ir „Nemuno“ parodoje.

Tai vaikystės vietos, o kokį jūsų Kauną parodytumėt miesto svečiams? Ar yra konkrečių vietų?

Nenorėčiau išskirti vienos ar kitos vietos. Ne taip matau Kauną. Žinoma, kai draugai atvažiuoja, atsivedu juos į „Galeria Urbana“, užeiname pažiūrėti parodų. Bet jos juk nebūtinai susijusios su konkrečiomis galerijomis. Puikios parodos gali vykti nenumatytose erdvėse. Kaunas – tai atmosfera. Ją sudaro pastatų ir gatvių tinklas, žmonių veidai, komunikabilumas. Žinoma, ir tas, kuris svečią vedžioja. Tie, kurie atvažiuoja pas mane, Kauną mato kaip absoliučiai fantastišką miestą. Kauniečiai, jei tik juos sugebi išjudinti, su jais ilgiau prisėsti, yra nuostabūs žmonės. Tai nėra išskirtinumas, bet taip, mes mylime savo miestą. Mes jo entuziastai. Net ir tie, kurie čia neseniai gyvena. Bet, tikiu, žmonių, kurie savo miestą mato ir pristato kaip fantastišką, yra visoje Lietuvoje. Taigi žmonės yra svarbiau nei vietos.

Kalbant apie Laisvės alėjos bohemą... Ar jaučiate sentimentus jau nebeveikiančioms kavinėms, restoranams? Juk yra naujų vietų, kad ir ši, kurioje esame, kurios, atrodo, traukia meniškas sielas ir pačios kuria kultūrą.

Žinote, tai visai kitas klausimas. Sakyčiau, egzistuoja ne konkrečių vietų, o laikmečio problema. Jaunimo komunikavimo principai šiandien kiti. Tuščio paplepėjimo laikai baigėsi. Pasigendu nebent konstruktyvių ir drauge meniškų santykių kultūros bendruomenėje. Mums trūksta jungiančiųjų dalykų. Kad bendrautų kompozitoriai, poetai, dailininkai. Kad būtų spontaniško noro imti ir padaryti be sistemos, be finansavimo, nemąstant, kas bus rytoj, tiesiog paliekant ženklą. To, kai buvau jaunesnė, mačiau labai daug. Iniciatyvos gimdavo tiesiog čia ir dabar, sėdint prie stalo ar ant suoliuko. Čia iš esmės grįžtame prie parodos „12+1“. Neturėjome atskiro biudžeto jos organizavimui, negalvojome apie materialinę pusę. Tai iniciatyva, išplaukusi iš didelio poreikio.

51092617 817768131903601 6634620068724473856 o

Parodos atidarymo renginyje. Domo Rimeikos nuotr.

Su Erika Drungyte kalbėjosi Kotryna Lingienė. VšĮ „Kaunas IN“ inf.

Parodos „12+1“ dalyviai:
Kristina Ališauskaitė, Robertas Antinis, Svetlana Batura, Stasys Eidrigevičius, Monika Furmana, Julija Goyd, Kęstutis Grigaliūnas, Alex Kanevsky, Arūnas Kavaliauskas, Miglė Kosinskaitė, Tomas Kos, Lino Lago, Eimutis Markūnas, Artūras Morozovas, Justina Norkutė-širin, Auris Radzevičius, Šarūnas Sauka, Karolis Strautniekas, Antanas Sutkus, Austė Stiklerytė, Laisvydė Šalčiūtė, Remigijus Treigys, Rimaldas Vikšraitis, Andrius Zakarauskas.

Renginiai parodoje 
Vasario 3 d. 14 val. Sauliaus Keturakio pasakos apie literatūrą ir skaičių magiją. 
Vasario 5 d. 18 val. Žurnalo „Nemunas“ parodos ir renginių uždarymo siurprizai.

Sekite „Nemuną“: www.nemunas.press 

Uždaryti

Pažiūrėkite ką gausite! Šios savaitės naujienlaiškis