Šeštą dešimtmetį skaičiuojantis Lietuvos etnografijos muziejus – tai vieta, kurioje galima ne tik išvysti, pačiupinėti ir užuosti šimtmečius  mačiusias trobesių sienas, bet ir atrasti įvairios veiklos – nuo smagių ir įdomių edukacinių užsiėmimų iki jodinėjimo žirgais ar  važinėjimo jų traukiamais vežimais.

Muziejus mena XVIII-XX amžių laikotarpį Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Jis lankytojus kviečia susipažinti su sumažinta Lietuva, kurioje išsidėstę visi šalies etnografiniai regionai:  Dzūkija, Aukštaitija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Muziejaus teritorijoje yra visų regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai, svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai, pirtys. Taip pat čia įkurtas muziejaus Miestelis, Aristavėlės dvaro sodyba, Tremties ir rezistencijos sektorius. Norint apžiūrėti visą muziejaus teritoriją tenka įveikti ne vieną kilometrą, tačiau nuovargį užgožia čia patirti įspūdžiai.

Įrengiant muziejaus interjero ir eksterjero ekspozicijas siekta, kad kiekvienas čia apsilankęs simboliškai galėtų rasti savo protėvių praeities dalelę. Todėl muziejaus miestelyje atidaryta geležies parduotuvė ir puodžių dirbtuvė, Dzūkijos sektoriuje, Vaitakarčmio sodyboje, lankytojams atvira kerdžiaus ekspozicija, žaidimų sodyba Zervynose. Specialiai muziejuje vykdomoms edukacinėms programoms pritaikyta ir Pakapių sodyba.

Kasmet muziejų aplanko daugiau nei 100 000 lakytojų.